Esu miesto vaikas - gimiau ir užaugau Vilniuje, Justiniškėse. Kiek save prisimenu, tai nuo mažų dienų kartu su tėvais leisdavomės į išvykas su PALAPINĖMIS. Ne tik žvejoti su tėčiu, bet ir į Karklę prie jūros su visa šeima. Vėliau su klase ir draugais į Palūšę, Molėtus ar kitas stovyklavietes, o galiausiai su jaunimo organizacija ir į kitus pasaulio kraštus. Pavyzdžiui, kažkada Danijoj virš 10 žmonių gyvenom vienoj didelėj kareiviškoj palapinėj. Esu gyvenusi ir Šervudo girioj (UK) kartu su kitais 1000 stovyklautojų iš viso pasaulio. Tąkart nakvojau visai mažytėj trikampio formos palapinėj, kurioje tiesiai atsisėdus galva remiasi į lubas :)
Bet turbūt už vis daugiausiai laiko miške praleidau per paskutinius kelis metus. Ir pagrindinė to prižastis yra mano VYRAS ir ŠUO. Vyras todėl, kad yra miškininkas, o šuo, nes jį reikia nuolat vedžioti. Tai pradėsiu nuo vyro - dar pačioj mūsų draugystės pradžioj aš dažnai važiuodavau su juo po Lietuvą apžiūrėti miškų. Tuomet labiausiai mane sužavėjo, kaip jis rūpinasi ir prižiūri medžius. Su juo pirmąkart išvykome su palapinėmis į mišką prie Žeimenio ežero. Po kurio laiko, toje vietoje, jis įrengė stovyklavietę su pavėsinėm, laužavietėm ir smėlio takeliu. Nuo tada, kiekvienos vasaros laisvus savaitgalius mes leidžiame ten, miške. Galiausiai įsigijome namelį ant ratų, o prasidėjus pandemijai, kai buvo uždarytos visos sienos, tai tapo tikru išsigelbėjimu ir poilsiu nuo panikos apimto pasaulio. Kartais miške užsibūdavome ilgiau nei planavom. Ten nėra elektros ir vandens, todėl maistą gaminamės ant LAUŽO, maudomės EŽERE, ir tiesą pasakius jaučiamės taip pat patogiai ir gerai, kaip ir mieste. Net mūsų vestuvės buvo miške! Ir sutuokė mus būtent toj vietoj, kur pirmą kartą buvom pasistatę palapinę. Todėl kiekvieną kartą grįžus į tą mišką, mane užplūsta malonūs prisiminimai ir jausmas, tarsi būčiau namie.
O dabar apie šunį - pirmiausia, reikėtų paminėti, kad nuo 8 metų esu ALERGIŠKA visiems gyvūnams, kurie turi plaukus ar plunksnas. Dėl šios priežasties teko atiduoti tuo metu laikytą katę Pilkę ir tik pasvajoti apie kitus naminius gyvūnus namuose. Todėl, kai vaikas užsimanė šuniuko ir ne vienus metus jo prašė, man buvo labai sunku apsispręsti, bet nusprendžiau surizikuoti. Pasiemėm benamį iš Facebooko, kuris lakstė kažkur Kernavės laukuose. Ir nors pradžioje man kildavo nestipri alerginė reakcija, po pusės metų ji visai išnyko. Dabar aš galiu jį glostyti, niurkdyti ir apsikabinti visai nebijodama, kad būsiu išberta. Todėl jau keli metai mano kiekvienas rytas prasideda nuo PASIVAIKŠČIOJIMO su šuniu miške. Ir tai turbūt yra geriausia, kas galėjo nutikti visoj šitoj situacijoj :)
Taigi miškas yra man labai artimas visomis prasmėmis. Ir kai pirmą kartą išgirdau apie MIŠKO TERAPIJĄ - pagalvojau, kad tai skamba kaip mano gyvenimo būdas. Tiesiog savaime, sąmoningai net negalvodama jau daug metų praktikuoju šį terapijos būdą. Apie tai nemažai skaičiau internete, yra ir ne viena knyga anglų kalba "Sharing nature", kurioje aprašyti įvairūs tyrimai, miško nauda, pratimai ir patarimai. Todėl besidomintiems tikrai rekomenduoju paskaityti. O nuo savęs noriu trumpai duoti kelis patarimus, kaip naudingiausia laiką leisti miške - visų pirma išeikite pasivaikščioti ne mažiau 20 minučių, geriausiu atveju bent jau dviems valandoms ir pasistenkite IŠLAISVINTI SAVO POJŪČIUS:
- Įvardinti 5 objektus, kuriuos matote,
- 4 dalykus, kuriuos galite paliesti,
- 3 garsus, kuriuos girdite,
- 2 kvapus, kuriuos užuodžiate,
- 1 skonį, kurį galite paragauti.
Kartokite tai bent jau kartą per savaitę ir net nepastebėsite, kaip tapsite sveikesni, laimingesni ir ramesni. O noričias kartu su manimi pasinerti į miško terapiją, kviečiu į moterų stovyklą miške.